Ilgai nieko nerašiau,tiesiog tylėjau ir laikiau savyje. Dabar ėmiau ir pradėjau skaityti visus parašytus blogus,nuo pat praeitų metų. Praeiti metai buvo tokie menki,neįdomus blogai,temos lievos. Nuo šių metų mano blogai ėmė stipriai keistis,viską ėmiau suvokti,suprasti. Ašaros liejasi pro kraštus,jei mano ašara kainuotu nors litą ar vieną centą,bučiau milijonierė.Tikrų tikriausia. Verkiu ne dienom,bet valandom. Guliu lovoje,jaučiuosi nekaip,skauda viską ir negaliu pailsėti.O kai girdžiu skambantį telefoną iškart pašokstu iš lovos ir spaudžiu greičiau tik atsiliepti,net išsišiepusi visa laiminga galvoju: "Tikriausiai manęs pasiilgo draugai,kvies į lauką ar šiaip palinkės pasveikti,švelniai pakalbės paguos ir pasisiūlys aplankyti." ... Na taip tikrai nebuvo,su manim niekas taip švelniai nesielgia,tik kaip su šuniu. Gerai,nekalbu dar apie save,žinau kokia pati esi durnė kaip elgiuosi su kitais.. Iš pradžių draugė paklausė ką veikiu ir panašiai. Po kiek laiko ji pradėjo šaukti,rėkti ir pati jaučiau kaip artėja pyktis. Ėmiau atsikirsti ką aš manau,kaip jaučiuosi kai su skaudančią galva,kai kamuojuosi lovoje dar turiu girdėti geros draugės šaukimą,galvojau nusišausiu. Pradėjom ginčus. Draugė manęs nesiklausė,rėkė ji savo ir klausėsi tik savęs. Tikėjausi,kad nors kiek išgirdo ką pasakiau,atsibodo tas nervinantis šaukimas telefonu. Padėjau ragelį. Greit suvokiau : " kokia aš durne,kam viską išplepėjau tai tam tai anam,kad kitiem būtų gerai,dėl ko stengiuosi dėl kitų o ne dėl savęs? galėjau išvis nieko nesakyt niekam,kad ir kaip pyktu,bet kad tik apginčiau save ir nedaryčiau kvailyščių.." bet jos "susivienijo" matyt pasikalbėjo apie mane,ką tam pasakiau ką anam. Su drebančia ranka pradėjau daužyti telefoną,tryniau adresatus,žinutes,skambučius praleistus ir ne. Ištryniau iš visko. Norėjau pabėgti. Staiga pradėjau verkti,norėjau traukti plaukus nuo savęs,norėjau žaloti save kaip tik galima,iš pykčio galėjau lyg sutrupinti namą. Pyktį leidau į savo pagalve. Po kiek laiko,nervui prasklaidyti ėmiau plėšyti popierių.. Tiek žinučių pradėjo eiti,visos norėjo tiesiog visą sukandžioti. Jaučiuosi kaip praradusi viską,net pagalvojau kam aš gyvenu dabar,kai neturiu tiek daug. Dabar mintyse galvoju,kad kiekvieną dieną pradėsiu vis kitaip. Mokykloje visokie gandai,kurių net pati nežinau,nors jie apie mane, na tikriausiai kerštingos mergaitės! Nieko,atsilaikysiu,kaip atsilaikydavau visadą. Juk Pripratusi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą