whatever

Vasario 5.. Trečia valanda ir šešiolika minučių..Aš vis laukiu ir laukiu,tos vienintelės žinutės..Tavo žinutės. Nuo jos man pašiurpsta oda,galva ima svaigti,o skruostai paraudonuoja. Kartais žinutė mane nuvilia,nes tikėjausi kitokios nei ši,bet... Parašant kiekvieną eilutę,pradedu stovinėti ir galvoti: ,,kas dar??nagi?? kas dar??''. Bet ašaros to nebe atlaiko, kai neturi kuo džiaugtis,pasakotis kitiems ir rašyti: ,,chi chi,aš jam patinku,jis man parašė jog myli mane''.... Bet jis man to nerašė,kaip aš tikėjausi,kad mūsų jausmai sutaps vėl,bet to nebuvo..Aš lieku viena ir nesuprasta,ką aš jam jaučiu. Kai jis manęs to paklausia,aš prasipilu ir rašau: ,,taip! aš tave myliu!", o jis tuom netiki ir pats pareiškė,kad jam tai jau neberūpi. Kas keisčiausia,jam patinka vos ne pati mano geriausia draugė..Tik paklausykit GERIAUSIA DRAUGĖ! Aš jai sakiau,kaip jis man patinka. Mes su juo draugavom tiek daug kartų,buvome vaikais,nesvarbu kelintose klasėse, kada ir kaip. Bet aš to neįvertinau,nei jis nei aš. Pasiilgau jo prisilietimo,jo mielo juoko,jo akių,jo švelnių plaukų kurie lietuje sušlapo,kaip ir maniškiai. Vasara. Aš su juo kartu. Mes abu kartu,prie mūsų ir draugai. Mes abu kartu kalbame,laikome už rankučių,bėgiojam lietuje. Tik pažiūrėkit,KOKIE LAIMINGI!! Jo šypseną, geriau už viską! O dabar,žiemos pabaiga..Artėja Šv.Valentino diena,mes jau nebe kartu. Kai pagalvoju,kaip man jo reikia,net pasidarau visiška bejėgė! O jo žvilgsnis mokykloje.. Tai tiesiog užburia! Bet dabar to jau nebebus: kai taršiau jo plaukus,kai bėgiojome lietuje,kai bučiuodavomės vos tik susitike,kai žiūrėjom pas mane filmą,kaip sedėjom ant suoliuko viens prie kito... NIEKADA ŠITO NESUSIGRAŽINSIU. Nes tai kas buvo,jau yra jam pamiršta,pamiršta viskas. Jam tai jau nebeegzistuoja,aš jam niekas.. Tai jau nebesvarbu..